Emocijos

Emocijos panašios į jūrą. Kartais ji lygi kaip veidrodis, o kartais pakyla tokios bangos, kad atrodo – tuoj užlies viską aplink. Suaugusieji dažnai geba atskirti, kada banga tik aptaškys, o kada verta atsitraukti. Bet vaikams ir paaugliams emocinė jūra visai kitokia: jos dugnas seklus, vėjai stipresni, o vidinė navigacija dar tik formuojasi. Todėl kartais užtenka vieno menko gūsio – o jau matome įtūžį, ašaras, užsidarymą, riksmo pliūpsnį ar visišką atsiribojimą. Emocijos jiems kyla greičiau, stipriau ir trunka ilgiau, nes savireguliacijos „uostai“ smegenyse vis dar statomi. Ir nors ši banguojanti emocijų jūra gali gąsdinti ir vaiką, ir tėvus, gera žinia ta, kad buriavimo išmokstama – per santykį, supratimą ir suaugusiojo buvimą šalia.

Vaikų ir paauglių emocijų savireguliacijos ypatumai

Emocijos – tai mūsų vidiniai signalai, kylantys kūnui reaguojant į situacijas, patirtis ar aplinkos dirgiklius. Vaikams ir paaugliams emocijos pasireiškia dar intensyviau nei suaugusiesiems, nes jų smegenų dalis, atsakinga už savikontrolę (prefrontalinė žievė), vis dar bręsta. Todėl pyktis, nerimas, gėda ar nusivylimas gali pasijusti lyg staigus emocinis „sprogimas“. Emocijų reguliacija nėra įgimta – tai išmokstamas gebėjimas, kuris formuojasi per patirtį, santykį su suaugusiuoju ir matomą pavyzdį.

Vaikai iki 4m.

Iki 4 metų vaiko emocijų sistema dar tik formuojasi – tai vienas intensyviausių emocinės brandos laikotarpių. Maži vaikai jaučia labai stiprias emocijas, tačiau neturi vidinių įrankių joms sureguliuoti, todėl verksmas, rėkimas, griuvimas ant žemės ar įsikibimas į suaugusįjį yra normalūs reakcijos būdai.

Kas svarbiausia šiame amžiuje?

• Kūdikiai ir maži vaikai reguliuojasi per suaugusįjį. Ankstyvojo amžiaus vaiko emocinę pusiausvyrą geriausiai atkuria suaugusiojo buvimas šalia, balsas, ritmingas kvėpavimas, prisilietimas.

• Smegenys dar nesubrendusios savikontrolei. Prefrontalinė žievė, atsakinga už impulsų kontrolę ir savireguliaciją, iki 4 metų yra tik ankstyvoje raidos stadijoje.

• Emocijos kyla staigiai ir stipriai. Todėl tantrumai nėra „manipuliacija“, o nervų sistemos perkrovos ženklas.

• Kalba dar nepakankama emocijoms apdoroti. Maži vaikai dažnai negali pasakyti, kas jiems nutiko, todėl emocija „išeina“ per kūną.

• Suaugusiojo reakcija modeliuoja savireguliacijos įgūdžius. Tėvų jautrus, ramus reagavimas padeda vaikui išmokti nusiraminti ateityje.

Normalu, kad iki 4 metų vaikai:

• greitai pereina nuo juoko prie ašarų

• patiria „emocinius pliūpsnius“ dėl smulkmenų

• gali bijoti stiprių garsų, tamsos, atskyrimo

• labai priklauso nuo suaugusiojo komforto

Vaikai nuo 4 iki 11 m.

Emocijos kyla greitai, ryškiai ir dažnai „visu kūnu“.

• Jiems dar sunku įvardyti, kas vyksta viduje, todėl jie dažniau išveikia emocijas, o ne išsako.

• Savireguliacija veikia iš išorės į vidų: pirmiausia vaiko emocijas reguliuoja suaugusieji, tada vaikas jas reguliuoja su suaugusiųjų pagalba, galiausiai – pats savarankiškai.

• Vaikai labai priklauso nuo suaugusiojo nervų sistemos – jei suaugęs ramus, vaikas lengviau sureguliuoja save.

Kas normalu iki 4 metų?

• Stiprios, greitos ir dažnos emocijos. Vieną akimirką juokiasi, kitą – jau verkia. Emocijos įsijungia greitai ir visa jėga, tarsi be „vidinio stabdžio“.

• Emocijos reiškiamos kūnu, o ne žodžiais. Rėkimas, griuvimas ant grindų, mušimas, spardymas, kandimas – tai dažnai ne agresija, o nesugebėjimas kitaip išreikšti susikaupusių emocijų.

• Vaikas negali pats nusiraminti be suaugusiojo. Tai visiškai normalu: jų smegenų dalys, atsakingos už savireguliaciją, dar tik pradeda vystytis. Todėl jiems būtina suaugusiojo parama: buvimas šalia, lietimas, balsas, švelnus vedimas į ramybę.

• Jautrumas pokyčiams. Tamsa, garsai, atskyrimas nuo tėvų, naujos vietos ar žmonės gali kelti nerimą. Tai nereiškia „per jautrus vaikas“ – tai brandos etapas.

• Tantrumai (emocinės audros). Dienos pabaigoje (kai pavargę) jie dažnesni. Gali būti dėl labai mažų „trigerių“: blogai užsidėjo kojinę, išsipylė gėrimas, netinkama puodelio spalva.

• Ribotas gebėjimas suvokti pasekmes. Mažyliai dar nesupranta, kad jų elgesys (pvz., stumtelėjo kitą, metė daiktą) turi pasekmių – emocija tiesiog iššoka pirmiau.

• „Aš pats!“ fazės. Didelis savarankiškumo noras, dėl kurio kartais kyla pyktis, jei nepavyksta kažko padaryti. Tai savarankiškumo ir emocijų reguliacijos mokymosi dalis.

• Nesugebėjimas paaiškinti, kas nutiko. Vaikas dažnai negali žodžiais nusakyti jausmo: „liūdna“, „išsigandau“, „pikta“. Todėl emocija „išeina“ per kūną, veiksmą ar verksmą.

• Greitas nusiraminimas, jei suaugęs padeda. Mažas vaikas nusiramina ne todėl, kad „susitvarkė pats“, o todėl, kad jo nervų sistema susireguliavo su suaugusiojo pagalba.

Emocijos tampa intensyvesnės dėl hormoninių pokyčių ir smegenų reorganizacijos.

• Limbinė sistema (atsakinga už emocijas) vystosi greičiau nei prefrontalinė žievė (savikontrolė) → emocijos kyla greičiau nei gebėjimas jas suvaldyti.

• Paaugliai stipriai reaguoja į socialinius veiksnius: atstūmimą, gėdą, kritiką, nepriklausomybės ribojimą.

• Jiems labai svarbus „kaip aš atrodau prieš kitus“ aspektas, todėl emocijos gali būti staigios ir kartais netikėtos.

Kodėl jie kartais „išsitaško“?

• Nes emocijos viršija jų reguliacijos gebėjimus.

• Nes suaugęs nesupranta situacijos ir reaguoja per stipriai arba per silpnai.

• Nes paauglys patiria vidinę perkrovą (nuovargį, stresą, per daug stimulų).

• Nes suaugusieji kartais netyčia maitina emociją (panikuoja, gąsdina, kaltina, priekaištauja).

Paaugliai (12-18 metų)

Kas normalu 12–18 metų paaugliams?

1. Intensyvios emocijos

Normalu, kad: nuotaika keičiasi staigiai, emocijos atrodo „per stiprios“, reakcijos kartais atrodo dramatiškos.

2. Stipri reakcija į kritiką ar gėdą

Paaugliams labai svarbu: kaip jie atrodo, kaip juos vertina kiti, ar jie priklauso grupei. Todėl į menką pastabą jie gali sureaguoti kaip į didelį puolimą.

3. Didelis jautrumas socialiniams santykiams

Normalu: kad nesutaria su tėvais, per daug sureikšmina draugų nuomonę, skausmingai išgyvena atstūmimą. Tai socialinės tapatybės formavimosi laikotarpis.

4. Emocijų protrūkiai po įtampos kaupimo

Emociniai „sprogimai“ dažnai įvyksta: grįžus namo po mokyklos, nesant saugumui/supratimui, patyrus daug stresorių dienos metu. Tai normalu – namai yra „saugus konteineris“, kuriame emocijos išsilieja.

5. Impulsyvumas

Normalu, kad paaugliai: pasako nepagalvoję, užtrenkia duris, meta telefoną ant lovos,Jie vis dar mokosi stabdyti impulsą, o ši funkcija visiškai subręsta tik ~25 m.

6. Užsisklendimas, atsiribojimas

Normalu, kad jie: nori būti vieni, nori privatumo, mažiau dalijasi su suaugusiais. Tai dalis autonomijos kūrimo.

7. Padidėjęs stresas mokykloje

Normalu: jautriai reaguoti į pažymius, bijoti pasirodyti prieš klasę, išgyventi dėl būsimų egzaminų. Paauglių streso sistema yra ypatingai aktyvi.

8. Sustiprėjęs nerimas dėl ateities

Normalu, kad kyla: baimė suklysti, abejonės dėl savęs, egzistenciniai klausimai („kas aš?“, „ką noriu veikti?“). Tai identiteto formavimosi dalis.

9. Konfliktai su tėvais

Normalu, kad: ginčijasi, prieštarauja, nori laisvės ir autonomijos. Paaugliai viena koja suaugę, tačiau kita - vis dar vaikai. Jie mokosi būti brandūs, tad prieštaravimas, ginčai ir laisvės siekimas - bandymas tapti pilnaverčiu suaugusiuoju.

Kaip padėti?

1) Įvardinti savo emocijas ir jas normalizuoti. Kai įvardijame vaiko jausmą, sumažėja jo intensyvumas. Pvz.: „Matau, kad tu supykai, nes nenori išeiti iš žaidimo.“ Kai emocijas normalizuojame, vaikas ar paauglys supranta, kad jausti emocijas nėra blogai. Svarbu mokyti, kaip adaptyviai jas išreikšti. 

2) Mokyti reguliacijos savo pavyzdžiu. Vaikas mokosi iš suaugusiojo reakcijos, o ne žodžių. Suaugusiojo kvėpavimas, tonas, tempas — tai raktai.

3) Pasiūlyti tikslius kūno metodus. Kvėpavimo pratimai, šokinėti, spausti rankas, pereiti „kvailąjį ėjimą“, jausmų termometras.

4) Nubrėžti sąžiningas ir empatiškas ribas. „Suprantu, kad pyksti. Aš šalia. Bet mušti (mėtyti daiktų ir pan.) negalima. Gali daryti vietoj to ... (pasiūlyti tinkamą variantą.

5) Kreiptis specialistų pagalbos. Svarbu kreiptis į specialistus (psichiatrą, psichologą) tuomet, kai:

• Emocijų sprogimai tampa kasdienybę,

• Emocijų išraiška tampa pavojinga (vaikas/paauglys žaloja save, kitus, daiktus),

• Nerimas ar kitos stiprios emocijos apriboja gyvenimą,

• Norisi konkrečių patarimų (kvėpavimo ar kitų metodų).