Įsivaizduokite, kad du paaugliai žaidžia šachmatais. Tik vienas gauna visas figūras, o kitam paduodama pusė komplekto ir dar priduriama: „Nieko tokio, pabandyk. Bus juokinga.“ Kaskart, kai silpnesnis bando apsiginti, pranašesnis nusijuokia: „Tu rimtai toks nevykėlis? Visada pralaimi.“ Jei silpnesnis nori atsistoti ir nueiti nuo stalo – išgirsta: „Nedrįsk pabėgti, tu ką, nemoki pralaimėti?“ O kai jo veide pagaliau pasirodo pyktis ar liūdesys, pasipila klasika: „Nesupyk, juk tik juokauju. Čia tik žaidimas.“ Bet ar tai iš tikrųjų žaidimas, jei laimėti neįmanoma? Jei vienas linksminasi, o kitas priverstas viską „priimti su humoru“, nes jei nereaguosi taip, kaip tikisi – būsi atstumtas. Tai nėra draugiškas žaidimas ir ne „bajeris“ ir blogiausia – vaikas, kuris visada pralaimi, vieną dieną nustoja matyti nesąžiningas taisykles ir pradeda tikėti, kad problema ne žaidime, o jame pačiame: „aš esu nevykėlis.“

Ir taip gimsta ne tik patyčos – bet ir tyla, kurioje jos toliau klesti.

Žaidimas be taisyklių

   Patyčios nėra vienkartinis konfliktas ar kivirčo situacija. Tai santykių struktūra, kur vienas vaikas (ar grupė) įgyja galią – per fizinę jėgą, socialinį statusą ar psichologinį spaudimą – o kitas priverstas taikytis, tylėti, atsiriboti ar „priimti su humoru“, nes bijo dar labiau nukentėti ar būti visiškai atstumtas. Į patyčių sampratą įeina elgesys, kuris yra tyčinis, pasikartojantis, ir kuriuo siekiama sukelti emocinę ar fizinę žalą. Patyčioms būdingas jėgų disbalansas, kurios pasiskirsto į skriaudėjo ir aukos pozicijas.

  Žmonių santykiuose visada galioja tam tikros nerašytos taisyklės ir ribos – mes žinome, kas „per daug“, kas skaudina, ir kada reikia sustoti. Tačiau patyčių situacijose šios normos iškreipiamos: ribas nustato ne abipusė pagarba, o tas, kuris įgyja daugiau galios. „Žaidimas“ tampa be taisyklių, nes skriaudėjas pats jas perrašo savo naudai – nuo pirmo pašaipaus komentaro iki akivaizdaus žeminimo ar net fizinio smurto.

Ne visi juokai yra humoras

Vaikai ir paaugliai labai dažnai slepia patyčias po priedanga „tik juokavom“. Tačiau:

• Humoras prajuokina abi puses.

• Patyčios juokingos tik vienai pusei.

Jei „juokai“ palieka gumulą gerklėje, įtampą ar norą nebebendrauti – tai ne humoras. Tai socialinis spaudimas ir tam tikra smurto forma.

Kodėl vaikas tyli patyčių metu?

Suaugusiems dažnai sunku suprasti: „Jei tau skaudu – kodėl nepasakai? Kodėl nesipriešini?“ Tačiau vaikų ir paauglių psichologija veikia kitaip nei suaugusiųjų logika.

Tylą lemia kelios dažniausios priežastys

• Baimė, kad bus dar blogiau. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie praneša apie patyčias, neretai patiria antrines patyčias arba ignoravimą – todėl jie pasirenka tylėjimą kaip „mažesnę blogybę“.

• Gėda ir kaltės jausmas. Vaikas pradeda galvoti: „Jei iš manęs juokiasi – vadinasi, kažkas su manimi ne taip.“

• Nenoras „verkti dėl smulkmenų“. Paaugliai dažnai bijo būti apkaltinti „per dideliu jautrumu“. Jie išmoksta nuryti skausmą, kad tik neatrodytų silpni.

• Bijojimas netekti grupės. Net jei grupė priešiška – ji vis tiek yra socialinis saugumas. Geriau būti pajuokos taikiniu nei nematomu, ignoruojamu.

Svarbiausia suprasti – vaikas tyli ne todėl, kad jam neskauda. Jis tyli todėl, kad taip jaučiasi saugiau.

Kaip tėvams atpažinti, kad vaikas patiria patyčias?

Ne visi vaikai pasako žodžiais, kad vyksta kažkas negero, tačiau jų kūnas ir elgesys dažnai kalba garsiau už juos. Atkreipti dėmesį verta, jei vaikas:

• Staiga nenori eiti į mokyklą, pradeda skųstis pilvo ar galvos skausmais be aiškios priežasties.

• Sugadinti, pamesti daiktai, o paaiškinimai – migloti.

• Užsisklendžia, tampa tylesnis, vengia bendraamžių.

• Grįžęs iš mokyklos būna suirzęs, piktas, išsilieja ant šeimos narių.

• Socialiniuose tinkluose nuolat patikrina žinutes, bet nieko nekomentuoja, nerašo.

Svarbu – patyčios ne visada atrodo kaip agresija. Kartais jos slepiasi tyloje, ignoravime, subtiliame atstūmime. Tai vadinama santykių patyčiomis, ir jos neretai skaudina labiau nei fizinis smurtas.

Kaip padėti?

• Reaguokite be panikos. Jei sureaguosite agresyviai („tuoj aš jiems parodysiu!“), vaikas kitą kartą tylės.

• Mokykite skirtumo tarp „informuoti“ ir „skųstis“. Daugelis vaikų tyliai kenčia, nes nenori būti „skundikais“. Paaiškinkite: „Skųstis - kai nori pakenkti kitam, informuoti – kai nori apsaugoti save ar silpnesnį.“

• Iš anksto susitarkite, ką galima atsakyti. Kai vaikas patiria patyčias, jis dažnai tiesiog sustingsta, nes nežino, ką pasakyti arba bijo. Iš anksto aptarkite kelias trumpas reakcijas, kurias jis galėtų panaudoti, pvz.:

  • „Nenoriu taip bendrauti.“

  • „Sustok.“

  • „Man tai nejuokinga.“

  Tai nėra agresyvus atsikirtimas — tai ramus, bet tvirtas ribų nubrėžimas.

• Įvardykite problemą tikru vardu. Nesakykite „nekreipk dėmesio“, „jie tik žaidžia“ ar „nepergyvenk“. Vietoj to pasakykite: „Tai, ką jie daro – nepriimtina. Tai nėra tavo kaltė. Tai vadinasi patyčios.“
  Kai vaikas supranta, kad tai ne jo silpnumas, o neteisinga situacija, jis mažiau kaltina save.

• Sudarykite „saugų sąrašą“ – žmonių, į kuriuos galima kreiptis iškart. Tai gali būti: mokytojas, socialinis pedagogas, treneris, klasės draugas, kuriuo vaikas pasitiki.
  Surašykite tai net ant lapo – kai vaikas žino, kad turi kam pasakyti, jis mažiau jaučiasi įstrigęs.

• Pasitreniruokite „išėjimo scenarijų“. Ne visada reikia atsakyti – kartais svarbiausia išeiti saugiai. Susitarkite, kaip tai atrodo praktiškai: „Jei jie pradeda šaipytis – nueini prie mokytojo stalo“ ar „tiesiog pasakai „man neįdomu“ ir nueini prie kitos grupės“.
  Vaikas turi žinoti, kad pasitraukti nėra gėdinga — tai savisauga.

• Didinkite vaiko savivertę, pasitikėjimą savimi. Kasdien duokite vaikui patyrimų, kur jis jaučiasi stiprus ar sėkmingas — sportas, muzika, modeliavimas, savanorystė, rūpinimasis gyvūnu.
  Vaikas, kuris jaučiasi kažkur laimintis, lengviau atlaiko vietas, kur pralaimi.

Žaidimo taisykles galima perrašyti

Du žaidėjai sėdi prie šachmatų lentos. Tik figūros paskirstytos ne po lygiai. Vienas turi visą armiją, kitas – vos kelis pėstininkus. Pralaimėjimas užprogramuotas dar neprasidėjus. Tas, kuris turi mažiau, nebeieško, kaip laimėti. Tik – kaip pralaimėti tyliai. Kad kuo mažiau sulauktų pasityčiojimo. Kad nepavadintų „silpnu“ ar „nervykėliu“. Tačiau tada prie stalo kažkas prieina. Ne teisėjas. Gal draugas. Gal tylus stebėtojas. Jis neprideda naujų figūrų, neperstato jų. Palieka lentą tokią, kokia ji yra. Tik padeda ranką ant stalo – šalia t0, su kuriuo elgiamasi nesąžiningai. Lyg tyliai tartų: „Aš matau, kad taisyklės nelygios.“ Pirmą kartą tas, kuris sėdėjo su trim pėstininkais, nebežiūri į lentą kaip į nuosprendį. Jis daugiau nebežaidžia — jis perrašo taisykles. Ne garsiai, bet tvirtai: „Nebeleisiu, kad kažkas kitas nuspręstų, kiek aš vertas pagal tai, ką man duoda ar atima. Man toks bendravimas nepriimtinas.“ Ir gal ta partija vis tiek baigsis pralaimėjimu. Bet nuo šiol — tik žaidime, o ne jo viduje.

Kartais „laimėti“ reiškia ne sutriuškinti varžovą, o atsisakyti žaisti pagal nesąžiningas bei negarbingas taisykles.