Prieraišumas

Įsivaizduokite nematomą virvę: vieną galą laiko vaikas, trokštantis pažinti pasaulį, kitą – tėvai, kurie nori jį apsaugoti nuo visų pavojų. Nors ši virvė turėtų būti elastinga, leidžianti laisvai judėti, išeiti ir grįžti jaučiantis saugiai, deja kartais ji įsitempia taip stipriai, kad ne tik įsirėžia į delnus, bet ir paralyžuoja visą kūną. Tokiu atveju neleidžia nei pajudėti pirmyn, nei žengti atgal. Taip ir prieraišumas – jis turėtų suteikti saugumą ir laisvę, tačiau per stipriai įsitempęs nebe laiko, o sukausto ir stabdo.

Prieraišumas - savotiška meilės forma

 Kai kalbame apie prieraišumą, reikia pažymėti, kad tai gilus emocinis ryšys tarp vaiko ir artimiausio globėjo, suteikiantis saugumo jausmą ir tampantis atramos baze tyrinėjant pasaulį. Saugus prieraišumas leidžia vaikui pasitikėti ne tik suaugusiuoju, bet ir pačiu savimi – jis žino, kad gali išeiti, tyrinėti, suklysti, o kilus iššūkiams, pranokstantiems jo galimybes, visuomet turės kur grįžti.

 Prieraišumas vystosi palaipsniui – nuo pat gimimo, per kasdienes vaiko ir tėvų sąveikas: maitinimą, rengimą, prausimą, bendravimą. Maždaug 18–24 mėnesių amžiaus vaikas jau geba atpažinti tam tikrus suaugusiojo elgesio modelius ir, juos suprasdamas, palaikyti abipusį ryšį. Teoriškai tai atrodo paprasta: jeigu vaiku tinkamai rūpinamasi, natūraliai užsimezga artimas ryšys. Tačiau realybėje ne visuomet viskas vystosi taip sklandžiai – kartais aplinkybės, patirtys ar net pačių tėvų emociniai sunkumai tampa kliūtimi, trukdančia susiformuoti saugiam prieraišumui.

Ne visada tik gražiausiomis spalvomis

Kai prieraišumas ne toks, kokio tikimės

 Nors saugus prieraišumas laikomas sveikos vaiko raidos pagrindu, realybėje ryšys tarp vaiko ir globėjo gali formuotis įvairiai. Tėvų emocinis prieinamumas, jų reakcijos į vaiko poreikius, patirtos traumos ar stresas šeimoje lemia, kad prieraišumas ne visuomet įgyja tik saugią formą. Kartais jis tampa kupinas nerimo, atsargumo ar net sumišimo.

Kai laikoma virvė jungia

 Virvė, kuri tiek vaiko, tiek svarbaus suaugusiojo laikoma tvirtai, bet laisvai - jungia, suteikdama saugumo jausmą. Toks ryšys leidžia tyrinėti pasaulį, paslysti, suklysti ir visada suteikia erdvę į kurią galima sugrįžti. Tokia „virvė“ nespaudžia, neįsirėžia į delnus, o tampa atrama, kuri drąsina žengti pirmyn.

 Kai vaikas patiria saugų prieraišumą jis žino, kad šalia yra patikimas suaugusysis – tas, kuris ne tik saugo, bet ir pasitiki jo gebėjimais. Toks ryšys formuoja savivertę, pasitikėjimą savimi ir kitais, padeda kurti sveikus santykius ateityje.

 Kaip tai atsispindi realiame gyvenime?

 Penkerių metų Ema būdama kieme kartu su mama mokosi važiuoti paspirtuku. Pradžioje jai sekasi sunkiai – kelis kartus pargriūna, nusibrozdina kelį ir apsipila ašaromis. Mama, stovinti netoliese, prieina, apkabina ir nuramina:
 – Žinau, kad skauda… Bet pažiūrėk, tu jau beveik moki! Kai norėsi, galėsi pabandyti dar kartą, o aš stovėsiu šalia, gerai?

 Ema, po mamos žodžių nusiramina ir vėl lipa ant paspirtuko. Šįkart ji jaučiasi drąsiau, nes žino – jei nepavyks, mama bus šalia.

 Tokiose situacijose vaikas patiria, kad tėvai yra patikima atrama: jie ne tik paguodžia, bet ir padrąsina bandyti iš naujo. Tai ir yra saugaus prieraišumo esmė – vaikas jaučia, jog gali tyrinėti pasaulį, nes visada turės kur grįžti.

 Įsivaizduokime tą pačią nematomą virvę tarp vaiko ir tėvų. Kartais ta virvė tampa pernelyg įtempta – tėvai nuolat nerimauja, kontroliuoja, o vaikas jaučiasi pririštas ir bijo nutolti. Kitais atvejais virvė lyg ir laikoma rankoje, bet taip atsainiai, kad atrodo – ji gali bet kada nutrūkti, todėl vaikas ima vengti į ją kabintis ir suartėti. O būna, kad virvė tai įsitempia, tai visiškai atpalaiduojama – toks nepastovumas verčia vaiką dvejoti, ar jis gali pasitikėti ryšiu.

Kai virvė paleidžiama per anksti

 Virvė, kuri yra paleidžiama svarbaus suaugusiojo, nes jis dažnai labiau orientuotas į save arba vengiantis išreikšti savo jausmus.  Šiuo atveju vaikas patiria, kad į jo poreikius dažnai neatsižvelgiama arba emocijos sutinkamos abejingumu. Todėl jis išmoksta „susitvarkyti pats“, slopina savo jausmus ir vengia kreiptis pagalbos. Iš išorės toks vaikas gali atrodyti savarankiškas, tačiau viduje jis patiria daug nerimo ir nesaugumo. „Virvė“ tarsi paleista per greitai – vaikas paliekamas vienas, dar nesijaučiantis tam pasiruošęs. Toks prieraišumas vadinamas nesaugiu vengiančiu.

Kaip tai atsispindi realiame gyvenime?

Septynmetis Matas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai savarankiškas: jis pats pasidaro pusryčius, neprašo pagalbos ruošdamasis į mokyklą. Jis taip pat retai verkia, o mokytoja jį apibūdina kaip „ramų ir be problemų“ mokinį. Tačiau pažvelgus atidžiau paaiškėja, kad Matas vengia rodyti savo emocijas. Kai patiria nusivylimą ar baimę, jis tyliai pasitraukia ir atsiriboja, užuot kreipęsis pagalbos. Namuose jis jau yra išmokęs, kad pasiguodus mama dažnai pasako: „Neverkšlenk, pats susitvarkysi“. Tėtis irgi dažniausiai reaguoja patarimu: „Vyrai neverkia.“

Kai kuriems tėvams tai gali atrodyti kaip brandi savarankiškumo pamoka, bet viduje berniukas jaučiasi vienišas ir bijo, jog jei parodys emocijas, bus atstumtas. Jo „nematoma virvė“ buvo paleista per anksti – dar tada, kai jis nebuvo pasiruošęs vien tik savo jėgomis tyrinėti pasaulį.

 Nesaugos dvilypio prieraišumo atveju svarbaus vaikui suaugusiojo reakcijos yra nepastovios: kartais jis jautriai reaguoja, o kartais – atstumia ar ignoruoja. Dažniausiai mama, tėtis ar globėja (-as) - nerimastingas, ne visuomet atsiliepiantis į vaiko signalus. Tokiu atveju vaikas tampa labai priklausomas, nes niekada nėra tikras, ar sulauks paramos. Jis gali bijoti atsiskirti, sunkiai paleidžia tėvus, o kartu jaučia pyktį, kad jo poreikiai nėra tinkamai patenkinami. „Virvė“ čia pernelyg įtempta – vaikas jaučia saugumą tik stipriai prisirišęs, todėl bijo bet kokio atstumo. Tačiau kartais net tas stiprus prisirišimas nesuteikia komforto.

 Kaip tai atsispindi realiame gyvenime?

 Ketverių metų Luka darželyje dažnai verkia, kai tėtis ją palieka. Kartais tėtis pasilieka ilgiau, nuramina, pasako, kad vakare būtinai grįš, ir apkabina. Kitą kartą, skubėdamas į darbą, jis susierzinęs pasako: „Neverk, viskas gerai“, įstumia dukrą pro grupės duris mokytojoms ir greitai išeina.

 Dėl šių skirtingų reakcijų Luka yra pasimetusi. Ji įsikimba į tėtį dar stipriau, bijo paleisti, nes mano, kad tik taip gali užsitikrinti jo dėmesį. O jei tėtis neatliepia jos jausmų – Luką užplūsta pyktis: mergaitė gali spardytis ar rėkti, tarsi tuo norėtų parodyti, kad jaučiasi nesaugi ir nusivylusi. Todėl mergaitė kartais ne tik verkia, bet ir nenori tėčio paleisti. Ji trokšta artumo, bet kartu išgyvena stiprų nerimą, kad to artumo gali netekti.

Šiuo atveju „neregima virvė“ yra labai įtempta – vaikas ją nuolat tikrina, nes nėra tikras, ar ji iš tiesų laikys.

Kai virvė įsitempia per stipriai

Kai virvė painiojasi ir raizgosi

 Dezorganizuotą prieraišumą suformuoja nenuoseklus, skirtingas svarbaus suaugusiojo elgesys. Tokį prieraišumą lydi baimė. Kai vaikas patiria prieštaringus signalus iš globėjo – jis vienu metu tampa tiek saugumo šaltiniu, tiek baimės priežastimi. Šiuo atveju vaikai dažnai elgiasi prieštaringai: jie gali artintis prie tėvų, nes nori jų artumo ir meilės, bet kartu vengti, sustingti ar rodyti nerimą, nes bijo jų reakcijos. Dezorganizuotas prieraišumas siejamas su patirtais trauminiais išgyvenimais, nenuosekliu auklėjimu, kartais – smurtu ar emociniu neprieinamumu. Ilgainiui šis modelis gali paveikti vaiko gebėjimą kurti stabilius santykius ir reguliuoti emocijas.

Kaip tai atsispindi realiame gyvenime? 

Ketverių metų Rokas išsigandęs stipraus griaustinio bėga pas tėtį. Jis ištiesia rankas, norėdamas prisiglausti. Tačiau tėtis, pats suirzęs ir neramus, sugriebia jį už peties ir piktai sušunka:
– Ko tu čia drebi? Užsičiaupk, nėra čia ko bijoti!

Matas sustoja. Jo akys pilnos ašarų, kūnas virpa. Jis nori prisiglausti, bet tuo pačiu nori pasislėpti, nes šalia tėčio jaučiasi dar labiau išgąsdintas. Berniukas išplečia rankas, bet tuoj pat jas nuleidžia, ima linguoti pirmyn atgal, nežinodamas, ką daryti.

Čia atsiskleidžia dezorganizacija: vaikas neturi aiškaus veikimo modelio, nes saugumo šaltinis (tėtis) kartu yra ir grėsmės šaltinis.

Ne taip susiklostęs prieraišumas - suaugusiojo kaltė?

 Nors tėvų ar globėjų elgesys yra vienas pagrindinių veiksnių formuojant prieraišumą, tyrimai rodo, kad reikšmės turi ir paties vaiko temperamentas – jo emocinis jautrumas, polinkis stipriai reaguoti ar sunkiau prisitaikyti prie naujų situacijų. Prieraišumo tipą taip pat lemia:

• Temperamentas. Vaikai skiriasi nuo pat gimimo – vieni yra ramesni ir lengviau prisitaiko, kiti jautresni, greičiau išsigąsta ar supyksta. Tokie bruožai daro įtaką tam, kaip jie reaguoja į tėvų globą ir kokį prieraišumo stilių formuoja.

• Didesnis emocinis reaktyvumas. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie anksti pasižymi didesniu pykčio ar nerimo intensyvumu, labiau priklauso nuo tėvų prieraišumo saugumo. Jei saugumo jausmas silpnas, jų emocijų reguliacija tampa dar sudėtingesnė.

• Vaiko savybės, kurios veikia kaip tarpininkas. Kai kurios vaikų elgesio savybės (pvz., jautrumas, aktyvumas, verksmingumas) veikia kaip tarpininkai tarp tėvų elgesio ir galutinio prieraišumo stiliaus. Kitaip tariant, net ir rūpestingų tėvų vaikui gali susiformuoti nesaugus prieraišumas, jei jo temperamentas labai sudėtingas

Kaip stiprinti saugų prieraišumą?

• Atsiliepkite į vaiko signalus.
  Kai vaikas verkia, rodo nerimą ar džiaugsmą, svarbu į jį reaguoti. Pastovus ir jautrus reagavimas padeda vaikui suprasti, jog jis yra saugus ir svarbus.

• Kurti rutinas.
  Pastovus dienos ritmas (valgymo, miego, ėjimo į darželį ar mokyklą) suteikia vaikui užtikrintumo ir saugumo jausmą.

• Fizinė šiluma.
  Apkabinimai, paglostymai, akių kontaktas – paprasti, bet labai veiksmingi būdai stiprinti emocinį ryšį.

• Skirkite kokybišką dėmesį.
  Bent kelis kartus per dieną pabūkite tik su vaiku – be telefono, be skubėjimo, bent 30min. Tai rodo, kad jis jums tikrai svarbus.

• Leiskite tyrinėti.
  Saugus prieraišumas reiškia ne tik apsaugą, bet ir laisvę. Leiskite vaikui bandyti naujus dalykus, net jei kyla rizika suklysti – jis žinos, kad gali grįžti pas jus.

• Atpažinkite ir įvardinkite emocijas.
  Sakydami „matai, tu liūdnas, nes draugas neatėjo žaisti“ ar „atrodo, kad dabar labai pyksti“, padedate vaikui išmokti pažinti savo jausmus ir su jais tvarkytis.

• Būkite nuoseklūs, bet lankstūs.
  Ribos vaikui būtinos – jos suteikia saugumo, tačiau svarbu, kad jos būtų taikomos su meile ir paaiškinimu, o ne vien griežtomis taisyklėmis.

Šaltiniai:

Delgado, E., Serna, C., Martinez, I. & Cruise, E. (2022). Parental Attachment and Peer Relationships in Adolescence: A Systematic Review.

Žukauskienė, R. (2012). Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi raštai

Bosmans, G., et al. (2022). Infants’ attachment security and children’s self-regulation within and outside the parent–child relationship at kindergarten age: Distinct paths for children varying in anger proneness. Journal of Experimental Child Psychology.

Kurbatfinski, S., Woo, J., Ntanda, H., Giesbrecht, G., & Letourneau, N. (2024). Perinatal Predictors and Mediators of Attachment Patterns in Preschool Children: Exploration of Children’s Contributions in Interactions with Mothers. Children, 11(8): 1022