Mes visi gyvename taisyklių ir ribų pasaulyje. Jos atsiranda šeimoje, vėliau plečiasi į draugų ratą, lydi mus ugdymo įstaigose, darbovietėse ir visur, kur susitinka žmonės. Taisykles – tiek šeimos, tiek visuomenės ar įstaigų – kuria ir nuolat perkuria patys žmonės. Ribos taip pat brėžiamos tiek bendru sutarimu, tiek individualiai. Taip veikia civilizuotas pasaulis – ir ne be priežasties.

Ankstyvasis amžius

Darželio grupėje džiaugsmingai žaidžia penkiametis berniukas. Jam labai patinka traukiniai, bet šį kartą jis nori jų visų. Kiti vaikai priėję paprašo pažaisti kartu, bet berniukas rėkia: „Ne! Visi mano!“

Grupės mokytoja išgirdusi konfliktą prieina, priklaupia iki vaikų akių lygio ir tvirtu, bet ramiu balsu pasako berniukui:
„Žaislai yra visų. Mes dalinamės. Prašau pasidalint keliais traukiniais su draugais.“

Berniukas nesureaguoja, o draugai ima plėšti jam iš rankų žaislus. Visi vaikai pradeda garsiai peštis dėl traukinių.

Mokytoja grįžta prie vaikų grupelės ir pakartoja:

„Žaislai yra visų, prašau pasidalinti, nes jei ir toliau pyksitės, turėsiu juos užkelti ant lentynos, kad nesimuštumėte”.

Vaikai toliau neklauso, o berniukas, kuriam patinka traukiniai supyksta, sugriauna bėgius ir verkdamas pasitraukia. Kiti vaikai griebia traukinius ir jam nepalieka nei vieno. Mokytoja tai pamačius paima žaislus ir užkelia ant lentynos.

Vaikams atrodo, kad auklėtoja bloga – atėmė žaislus, neleidžia žaisti. Bet iš tiesų mokytoja nubrėžė aiškią ribą – dalinimasis yra grupės taisyklė, kuri saugo visų vaikų gerovę. Ji nepriekaištavo, negąsdino, bet išlaikė ribą prieš tai ją įvardinus ir dar kartą pakartojus.

Tą pačią savaitę berniukas prieš žaisdamas traukiniais pats pasiūlo draugui traukinuką – pirmas ženklas, kad riba virto vidine taisykle.

Darželis - kaip mokytojos „skriaudžia” mūsų vaikus.

Papasakotas scenarijus dažnas tiek darželyje, tiek namuose. Vaikui ribos gali būti nemalonios – jos reikalauja nusileisti ar rasti kompromisą. Tačiau ribos ir taisyklės suteikia saugumo jausmą ir pasitikėjimą aplinkiniais.

Jeigu ankstyvame amžiuje vaikui leidžiama elgtis visiškai laisvai ir jo elgesys nekoreguojamas, jis priverčiamas priimti savo amžiui per sunkius sprendimus. Tik suaugusieji gali padėti vaikui išmokti konstruktyvaus elgesio modelių.

Elgesio kontrolė pradeda formuotis 2–3 gyvenimo metais. Palaipsniui vaikas supranta, kad rėkimas, kritimas ant žemės, kitų ar savęs žalojimas, ar daiktų gadinimas nepadeda pasiekti norimo rezultato. Tačiau šiame etape suaugusiesiems kyla iššūkis – kaip išvengti kraštutinumų.

Kodėl vaikams reikia ribų?

Kraštutinumai, kuriu verta saugotis

• Visiška laisvė vaikui – kai suaugusieji nuolat nusileidžia ir leidžia daryti, ką nori, vaikas nesimoko adaptyvių elgesio modelių.

• Per didelis suvaržymas – kai elgesys griežtai kontroliuojamas, kaupiasi pyktis, kuris gali virsti agresija ar opoziciniu elgesiu.

Lankstumas ir realistiški lūkesčiai

Daug problemų ribų nustatyme kyla iš tėvų ir kitų suaugusiųjų lūkesčių. Kartais ribos nustatomos pagal savo vaikystės patirtį ar idealizuotą vaiko „modelį“. Pavyzdžiui, norime ramaus, tyliai piešiančio vaiko, nors jis iš prigimties yra energingas ir judrus. Tokiu atveju mūsų norai prasilenkia su realybe.

Žinoma, yra taisyklių, kurios privalomos visiems (pvz., valgymas prie stalo ar žaislų sutvarkymas po žaidimo). Tačiau kitose situacijose svarbu išlikti lanksčiais ir matyti vaiką tokį, koks jis yra – unikalų, su savais poreikiais ir temperamentu.

Namai - žaidimų erdvė su tam tikromis taisyklėmis

Mažasis Tomas, penkerių metų, po darželio su tėčiu grįžo namo, nešdamasis savo mėgstamiausią žaislą.

Mama pasitiko jį su šypsena, o Tomas nulėkė į savo kambarį žaisti. Baigus žaidimus mama atėjo į kambarį ir apsidairė - kambaryje buvo visiška betvarkė.
– Oho, Tomai, pažiūrėk!- linksmai pasakė mama.- Kiek daug turto tu turi. Dabar reikia visa tai sutvarkyti, kadangi jau laikas ruoštis miegoti.

Tomas susiraukė ir pradėjo šaukti:
– Tu tvarkyk! Aš nenoriu tvarkytis!

Mama ramiai atsakė:

– Na, bet žaidei tu, aš tau galiu tik padėti.

Tomas toliau šaukė:

– Nenoriu, kodėl tu negali?

Mama prisėdo prie jo ir ramiai paaiškino:
– Suprantu, kad tu pyksti, nes nenori tvarkytis, bet mes taip esam sutarę – kiekvieną vakarą tvarkome žaislus, kad rytoj galėtum vėl žaisti.

Tomas nors ir pyksta, bet mato, kad nuo savo pareigos neišsisuks. Susitvarko žaislus, o mama jam padeda.

Dar kelias dienas Tomas piktinosi šia taisykle. Kartais jis net verkdavo. Bet mama ramiai reaguodavo, išlaukdavo ir kartu su sūnumi sutvarkydavo visus žaislus.

Praėjus savaitei Tomas, atėjus laikui ruoštis miegoti apsižvalgo ir pats primena mamai:
– Mama, laikas tvarkytis!

Ir nors kartais norisi žaisti ilgiau, taisyklė suteikia saugumo jausmą – žino, kas laukia ir kaip viskas vyksta.

Ribos ir taisyklės ugdymo įstaigose

Nors darželio ugdymo aplinka gali atrodyti gana suvaržyta ir įsprausta į griežtus rėmus, taisyklių kūrimo principai čia nesiskiria nuo tų, kurie galioja namuose. Skirtumas tas, kad pedagogai jau turi tam tikrą „taisyklių sąrašą“, kurio būtina laikytis mokymosi erdvėje (higienos, saugaus elgesio taisyklės ir kt.).

Darželyje svarbu nustatyti aiškias, paprastas ir vaikų amžiui pritaikytas taisykles. Geriausia, kai vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą – taip jie jaučiasi atsakingi ir geriau supranta jų prasmę.

Reikėtų taikyti pozityvią discipliną – ne tik drausti ar bausti, bet ir skatinti norimą elgesį, pagirti už teisingus sprendimus. Taisyklių laikymasis turi būti nuoseklus, tačiau lydimas empatijos: pedagogas ramiai ir supratingai paaiškina ribas, kad vaikai jaustųsi saugūs ir gerbiami. Vaikui gali prireikti daug kartų išgirsti tą pačią taisyklę ir būti sudrausmintam – čia labai svarbu kantrybė ir nuoseklumas.

Toks požiūris padeda vaikams įsisavinti elgesio normas be baimės ar pasipriešinimo, ugdo savikontrolę ir kuria draugišką bei saugią mokymosi ir žaidimo aplinką.

Tai, ar ribos = bausmė?

Ribų ir taisyklių tema dažnai tampa jautri kalbant su tėvais. Praktikoje tenka girdėti, kad tėvams sunku išlaikyti nustatytas ribas – ypač tada, kai tenka susidurti su stipriomis vaiko emocijomis, protestu ar pykčiu. Kartais suabejojama: ar aš neperžengiu ribos, ar tikrai esu geras tėvas/mama, jei vaikas taip reaguoja? Kai kuriems tėvams atrodo, kad nustatydami ribas jie skriaudžia vaiką. Tačiau svarbu suvokti, kad ribos ir taisyklės nėra bausmė – jos yra saugumo, aiškumo ir nuspėjamumo garantas. Jos padeda vaikui suprasti pasaulį, išmokti savikontrolės ir pasiruošti gyvenimui bendruomenėje. Skirtingai nei bausmė, kuri dažnai sukelia kaltę ar baimę, aiškiai ir empatiškai nustatytos ribos stiprina ryšį su vaiku ir moko atsakomybės.

Ribos – tai tėvų ar pedagogų brėžiamos gairės, kurios nurodo, koks elgesys yra priimtinas.
Taisyklės – tai susitarimai, padedantys aiškiai apibrėžti lūkesčius ir elgesio normas.
Bausmė – tai pasekmė, dažnai susijusi su negatyviomis emocijomis ar gėdinimu, kurios tikslas – nubausti vaiką už netinkamą elgesį, bet ne išmokyti.

Šis skirtumas svarbus: kai vaikas supranta, kodėl egzistuoja tam tikros ribos, jis mokosi ne dėl baimės, o iš pasitikėjimo suaugusiuoju.

Šaltiniai:

National Association for the Education of Young Children (NAEYC). (2020). Developmentally appropriate practice in early childhood programs serving children from birth through age 8. NAEYC Position Statements,

Pūras, D., Basys, V., Petrulytė, J., Mikulėnaitė, L., Grigelionienė, R., …, Danilevičienė, V. (2023). Ankstyvojo amžiaus vaikų raidos sutrikimai. Vilnius: MB Euges

Žukauskienė, R. (2012). Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi raštai

Siegel, D. J., & Bryson, T. P. (2014). No-Drama Discipline. Bantam Books.