Santykiai su tėvais

Į mano kabinetą paaugliai ateina įvairiai – vieni vedini tėvų, kiti savo noru. Ir labai dažnai jau pirmame susitikime išryškėja santykio su tėvais paveikslas:

Vieni sako: „Mes su mama kaip draugės.“ „Galiu jai viską papasakoti.“ „Su tėčiu galim pasikalbėti apie bet ką.“ Atrodo – artumas yra.

Kiti kalba visai kitaip: „Negaliu jų pakęsti.“ „Jie manęs nesupranta.“ „Tik liepia ir reikalauja.“ Tuo metu tėvai šalia sėdi sutrikę, kartais įskaudinti, kartais supykę – ir neretai patys jaučiasi atstumti ar net nemylimi.

Būna ir trečias variantas – tėvai sako, kad labai stengiasi, rūpinasi, daro viską dėl vaiko, bet jaučia, jog jis jų nemėgsta. O pats paauglys neigia neapykantą, tik kartoja: „Jie manęs negirdi. Jie nesupranta.“

Įdomu tai, kad bet kuriame iš šių scenarijų paauglys gali patirti emocinių ar elgesio sunkumų. Ir tada natūraliai kyla klausimas – tai koks santykis su tėvais yra „teisingas“? Ar reikia būti draugais? O gal priešingai – laikyti aiškią distanciją?

„Mes esame draugai“ – ar to pakanka?

Kai paaugliai pasakoja apie santykius su tėvais ir sako „mes esame kaip draugai“, dažnai tai skamba labai gražiai. Jie gali išsipasakoti, pasidalinti savo išgyvenimais, kalbėti apie santykius, klaidas ar net dalykus, kuriuos įprastai slėptų. Ir iš tiesų – draugystės elementas santykyje yra didelė vertybė. Artumas, atvirumas ir pasitikėjimas kuria stiprų emocinį ryšį, kuris paauglystėje yra ypač svarbus.

Tačiau sudėtingumas atsiranda tada, kai tėvai, siekdami išlaikyti šį artumą, pradeda bijoti brėžti ribas. Noras būti „geru“ tėvu kartais tampa noru būti patogiu, neprieštaraujančiu, nesupykdančiu, nekeliančiu konflikto. Taisyklės tampa lanksčios arba jų nebelieka, sprendimai – nuolat derinami, o atsakomybė pamažu pasidalina taip, lyg abi pusės būtų vienodose pozicijose. Tačiau paauglys dar nėra suaugęs, net jei taip atrodo ar net pats taip jaučiasi.

Kai ribos išnyksta arba tampa neaiškios, gali suprastėti elgesys, mažėti atsakomybės jausmas, silpnėti pagarba. Tačiau svarbiausia – atsiranda vidinis nesaugumas. Nors paauglys gali protestuoti prieš taisykles, ginčytis ar jas kvestionuoti, jam labai svarbu žinoti, kad šalia yra stabilus suaugęs, kuris išlaiko kryptį. Ribos nėra kontrolė ar bausmė – jos yra struktūra, kuri leidžia augti. Kaip medis gali augti į aukštį tik tada, kai turi tvirtas šaknis, taip ir paauglys gali atsiskirti tik jausdamas saugų pagrindą po kojomis.

Todėl draugystė santykyje su tėvais yra vertinga, tačiau ji negali pakeisti tėvystės vaidmens. Paaugliui reikia ne tik supratimo, bet ir aiškios suaugusio laikysenos, kuri suteikia saugumą net tada, kai jis pats to garsiai nepripažįsta.

„Mes nuolat konfliktuojame“

Taip pat tenka sutikti paauglius, kurie apie tėvus kalba su pykčiu ar nusivylimu. Jie sako, kad yra nesuprasti, kad jų nuomonė nevertinama, kad iš jų tik reikalaujama. Tėvai tuo metu dažnai jaučiasi išsekę, įskaudinti ir pasimetę – jie stengiasi, rūpinasi, tačiau vietoje artumo gauna atstūmimą.

Paauglystėje konfliktas savaime nėra blogo santykio ženklas. Tai laikotarpis, kai vaikas natūraliai atsiskiria, ieško savo tapatybės, ginčija autoritetą ir tikrina ribas. Tačiau problema atsiranda tada, kai konfliktas tampa vienintele bendravimo forma.

Kai namuose vyrauja tik kontrolė ir reikalavimai, o emocijoms nelieka vietos, paauglys gali pradėti jaustis nematomas. Ilgainiui tai gali virsti užsidarymu, melu, paslėptu gyvenimu ar pasyvia agresija. Išorėje tai atrodo kaip maištas, tačiau viduje dažnai slypi poreikis būti išgirstam ir priimtam.

Svarbu atskirti: griežtumas pats savaime nėra problema. Problema atsiranda tada, kai ribos egzistuoja be tarpusavio ryšio. Be emocinio saugumo net ir teisingos taisyklės gali būti suvokiamos kaip atstūmimas.

Paauglys gali sakyti „aš tavęs nekenčiu“, bet tai dažnai reiškia „man skauda“ arba „aš tavęs nepasiekiu“.

„Šalia, bet ne kartu“

Yra šeimų, kuriose nei atviro konflikto, nei išskirtinės draugystės nėra. Tėvai rūpinasi, stengiasi, investuoja laiką ir pastangas. Paauglys nesako, kad jų nekenčia, nelaiko jų priešais ar panašiai. Tačiau santykyje vis tiek jaučiamas atstumas.

Tėvai dažnai kalba apie pasimetimą: „Atrodo, viską darome dėl jo, bet jis nuo mūsų atsiribojęs, neprisileidžia.“ Tuo metu paauglys nesijaučia priešiškas, bet jaučiasi neišgirstas. Jis gali sakyti, kad su tėvais kalbėtis „beprasmiška“, kad jie „nesupranta esmės“, nors objektyviai žiūrint – pokalbiai vyksta.

Šioje situacijoje dažnai trūksta emocinio priėmimo. Tėvai gali greitai pereiti prie sprendimų, patarimų ar taisymų, kai paaugliui pirmiausia reikia, kad jo jausmas būtų priimtas. O paauglys, nepatyręs to pamažu nustoja dalintis jausmais ir išgyvenimais, nors išorinis bendravimas išlieka.

Taip susiformuoja paradoksas – visi gyvena po vienu stogu, kalbasi apie kasdienius dalykus, tačiau vidiniai išgyvenimai lieka atskirti. Abu gali norėti artumo, bet jų būdai jo siekti nesutampa.

Tai nėra meilės trūkumas. Dažniau – tai nutrūkęs emocinis kontaktas, kurį reikia atkurti sąmoningai, o ne automatiškai.

Kaip kurti saugų santykį ir kaip suprasti, kad santykis - sveikas?

Sveikas santykis su paaugliu nebus tobulas. Jame bus pakeltų balsų, užtrenktų durų ir tylos momentų. Tačiau jame taip pat bus sugrįžimų. Ir būtent sugrįžimai yra vienas svarbiausių ženklų, kad ryšys yra gyvas.

• Pirmiausia, saugus santykis remiasi aiškia suaugusio laikysena. Tėvai gali būti šilti, atviri, artimi, bet jie išlieka atsakingi už ribas. Taisyklės nėra derybų objektas kiekvieną kartą, tačiau jų prasmė gali būti paaiškinama. Ribos išsakomos ramiai, be žeminimo, bet nuosekliai ir jų laikomąsi. Paaugliui svarbu žinoti, kad laisvė ateina kartu su atsakomybe.

• Antra, ryšys stiprėja tada, kai emocijos priimamos, net jei elgesys koreguojamas. Galima sakyti: „Matau, kad pyksti“ ir kartu išlaikyti susitarimą. Kai jausmai nėra atmetami ar sumenkinami, paauglys jaučiasi gerbiamas ir mokosi juos atpažinti bei reguliuoti.

• Trečia, svarbus nuoširdus ir aktyvus klausymasis. Ne tik faktų apie mokyklą ar planus, bet ir bandymas suprasti vidinę patirtį. Kartais tai reiškia mažiau patarimų ir daugiau buvimo šalia. Ne visada reikia sprendimo – kartais reikia erdvės.

• Ketvirta, sveikame santykyje konfliktas nesugriauna ryšio. Po ginčo įmanoma grįžti, pasikalbėti, pripažinti savo klaidas. Kai tėvai gali pasakyti „aš suklydau“, tai stiprina, o ne silpnina jų autoritetą. Taip pat tai parodo, kad visi gali klysti

O kaip atpažinti, kad santykis yra geras? Ne pagal tai, kad nėra problemų. O pagal tai, kad paauglys, net ir atsiskirdamas, vis dar grįžta. Kad sudėtingose situacijose jis žino, jog gali kreiptis. Kad tarp jūsų yra ne tik pareigos, bet ir emocinis saugumas.

Medis gali svyruoti, gali augti į skirtingas puses, gali net trumpam atrodyti nutolęs nuo šaknų. Tačiau jei šaknys tvirtos, jis nelūžta. Saugus santykis nėra apie kontrolę ar draugystės iliuziją. Jis apie stabilų pagrindą, iš kurio galima drąsiai augti.

Ir kartu svarbu pasakyti dar vieną dalyką – net ir turint sveiką, šiltą, ribas išlaikantį santykį, paauglys gali patirti emocinių ar psichologinių sunkumų. Nerimas, depresyvūs išgyvenimai, elgesio problemos ar identiteto krizės ne visada yra tėvų klaidų pasekmė. Paauglystė yra intensyvus biologinių, psichologinių ir socialinių pokyčių laikotarpis, todėl sunkumai gali kilti net ir saugioje aplinkoje.

Tėvų užduotis nėra užtikrinti, kad vaikas niekada nepatirs sunkumų. Jų vaidmuo – būti tuo pagrindu, prie kurio galima sugrįžti, kai sunku. Kartais geras santykis neišgelbsti nuo audros, bet jis padeda ją išgyventi.