Socialinis nerimas

Neretai paaugliai pasakoja apie nerimą, kylantį einant į mokyklą ar net išėjus į viešumą. Vis dažniau girdžiu, kaip juos sukausto baimė būti tarp bendraamžių, o dar stipresnė – kai tenka su jais bendrauti. Kai kurie net pasakoja, jog eidami gatve, važiuodami autobusu ar užsukę į parduotuvę jaučia, tarsi visi aplinkiniai juos stebėtų, vertintų ir mintyse kritikuotų. Tokia patirtis gali atrodyti kaip perdėtas galvojimas (angl. overthinking) ar tiesiog drovumas, tačiau iš tiesų ji dažnai siejama su socialiniu nerimu – būkle, kai bendravimas ar buvimas kitų akivaizdoje tampa ne malonia patirtimi, o dideliu diskomfortu.

Ši problema pastaraisiais metais vis labiau ryškėja tarp paauglių. Todėl kyla klausimas – ar bendravimas iš tiesų tampa sunkiai įveikiamu iššūkiu, ar tai veikiau yra vengimas, atsirandantis iš baimės patirti nesėkmę, kritišką vertinimą ar atstūmimą?

Brangus ar nelauktas svečias?

 Vėlyvas vakaras. Gatve tyliai, beveik nepastebimai ateina Jis. Dar net neišgirdus beldimo į duris mūsų širdys pradeda kiek greičiau plakti, delnai sudrėksta, padažnėja kvėpavimas. Žmogus, vardu Nerimas, pasibeldžia į mūsų namų duris ir tyliai pasako: „Būk atidesnis, vyksta kažkas svarbaus“. Tokiais momentais jis atrodo lyg rūpestingas draugas – nesvarbu, kad tai mus priverčia suklusti. Svarbu, kad jis primena, jog ruošiamės kažkam, kas mums labai brangu ir svarbu.

  Tačiau tas pats žmogus kartais pasikeičia. Jis įžengęs į mūsų namus trenkia durimis, ima kalbėti garsiai ir be perstojo. Mūsų širdys ima daužytis tarsi būgnas, kvėpavimas pasidaro paviršutiniškas ir dažnas, kūną sukausto įtampa. Vietoj pagalbos jis pradeda gąsdinti: piešia baisiausius scenarijus, skatina slėptis arba bėgti. Tuomet Nerimas vietoj draugo tampa įkyriu svečiu, kuris neduoda mums ramybės ir neišeina net tada, kai primygtinai prašome.

Kai nerimas pasirodo kaip signalas, kad vyksta kažkas svarbaus, jis aktyvuoja kūną ir protą – taip padėdamas susitelkti ir geriau susidoroti su iššūkiu. Tai tarsi vidinis priminimas, kad reikia pasiruošti. Tokiu būdu mūsų organizmas rūpinasi, kad viskas įvyktų sklandžiai. Vidutinio stiprumo nerimas net gali pagerinti dėmesio sutelkimą, motyvaciją ir mokymosi rezultatus.

Vis dėlto, kai nerimo tampa per daug, jis ima kenkti. Užuot padėjęs, jis užblokuoja gebėjimą susikaupti, iškreipia mąstymą („visi mane stebi“, „aš atrodau kvailai“) ir apriboja veiksmus – vaikas ar paauglys pradeda vengti mokyklos, išėjimo į viešumą ar net kelionių viešuoju transportu. Tokiu atveju nerimas nebėra pagalbininkas, o tampa našta, kuri apsunkina kasdienybę. Nuolat išgyvenamas stiprus nerimas silpnina psichikos sveikatą, mažina akademinius pasiekimus ir skatina socialinį atsitraukimą.

Galimos socialinio nerimo priežastys

Kai žmogus patiria stiprų nerimą, kūnas reaguoja taip, tarsi kiltų realus pavojus gyvybei. Nerimui peraugant į stresą suaktyvėja vadinamoji „kovok arba bėk“ reakcija: širdis pradeda plakti greičiau, kvėpavimas tampa paviršutiniškas ir dažnas, delnai sudrėksta. Kūnas išskiria daugiau streso hormonų – adrenalino ir kortizolio, kurie padidina budrumą, įtempia raumenis, pasiruošia greitai veikti.

Ši reakcija naudinga trumpuoju laikotarpiu, nes leidžia susikoncentruoti ir mobilizuoti energiją. Tačiau kai nerimas užsitęsia arba yra labai intensyvus, tokie fiziologiniai pokyčiai pradeda varginti: gali atsirasti somatinės problemos, kaip galvos skausmai, pilvo negalavimai, nemiga, bendras nuovargis. Ilgainiui tai susilpnina ne tik fizinę, bet ir emocinę bei psichinę sveikatą.

Dažniausi fiziniai pojūčiai nerimo metu:

• Nereguliarus širdies plakimas

• Padažnėjęs kvėpavimas

• Prakaitavimas ar karščio išmušimas

• Skrandžio spazmai

• Galvos skausmas arba svaigimas

• Pykinimas

• Dažnas noras šlapintis

Iššūkis ar vengimas?

Kaip padėti?

Tyrimai rodo, kad nerimą patiriantys vaikai ir paaugliai pasižymi padidėjusiu širdies ritmu ir sumažėjusiu širdies ritmo kintamumu. Tai reiškia, jog jų organizmas tampa mažiau lankstus reaguodamas į stresą. Be to, nerimas gali išprovokuoti padidėjusį kortizolio išsiskyrimą rytais – lyg kūnas dar prieš pabundant pasiruoštų galimam pavojui. Todėl kartais vaikai ir paaugliai dar tik pramerkę akis jau jaučiasi įsitempę ne tik mintimis, bet ir visu kūnu, kas greičiausiai ir sukelia nenorą (o kartais net panikos ataką) eiti į mokyklą. 

Tai rodo, kad nerimas nėra tik „mintyse“ – jis persikelia į visą kūną. Vaikas ar paauglys jau nuo ryto gali būti įsitempęs, tarsi laukdamas kažko grėsmingo. Tokia būsena daro įtaką socialinėms situacijoms: susitikimas su bendraamžiais, pasisveikinimas klasėje ar paprastas prašymas parduotuvėje gali atrodyti lyg tikras iššūkis.

Kita vertus, nerimas gali veikti ir kaip stabdis – vengiant eiti į mokyklą, išvažiuoti autobusu ar išeiti iš namų, kad tik nereikėtų patirti baimės ir galimos nesėkmės. Taip socialinis nerimas tampa dvipusis: vieniems jis yra kova su savimi, bandymas įveikti iššūkį, o kitiems – pasitraukimas, siekiant išvengti diskomforto.

• Priimti ir įvardinti emocijas. Leiskite vaikui/paaugliui žinoti, kad nerimauti – normalu. Galite pasakyti: „Matau, kad tu nerimauji, bet aš esu šalia“. Tokie žodžiai padeda vaikui jaustis suprastam, o ne vertinamam.

• Mokyti kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikų. Lėtas kvėpavimas, dėmesio nukreipimas į kūno pojūčius ar trumpa vizualizacija padeda sumažinti įtampą prieš nerimą keliančias socialines situacijas.

• Stiprinti vaiko/paauglio pasitikėjimą savimi. Skatinkite vaiką ar paauglį pastebėti, kas jam sekasi, pabrėžkite stipriąsias savybes. Girkite labiau už pastangas ir procesą, mažiau akcentuodami rezultato svarbą. Tai ypač svarbu, nes socialinis nerimas dažnai susijęs su mintimi „aš esu netinkamas“.

• Kurti palaikančią aplinką. Mokykloje ar namuose svarbu, kad vaikas jaustųsi saugus. Draugų, mokytojų palaikymas ir priimanti šeima – vieni svarbiausių apsauginių veiksnių.

• Prireikus - kreiptis profesionalios pagalbos. Jei nerimas ima riboti kasdienybę (vaikas atsisako eiti į mokyklą, nuolat jaučia fizinį diskomfortą, vengia bendrauti), svarbu kreiptis į specialistą - psichologą, psichoterapeutą ar net į psichiatrą. Ankstyva intervencija padeda išvengti rimtesnių būklių ir rizikų.

MANO VAIKAS NENORI EITI Į MOKYKLĄ

Fiziologinė kūno reakcija į stiprų nerimą

Biologiniai veiksniai. Socialiniu nerimu pasižymintys paaugliai dažniau turi jautresnę migdolinę liauką (amygdala), atsakingą už grėsmės signalų apdorojimą. Tai reiškia, kad jų smegenys greičiau ir stipriau reaguoja į socialines situacijas kaip į pavojų.

Psichologiniai veiksniai. Neigiamos patirtys – patyčios, atstūmimas ar gėdingų situacijų išgyvenimai – gali „išmokyti“ žmogų, kad bendrauti nesaugu. Dėl to vėliau net neutralios situacijos atrodo grėsmingos.

Socialiniai veiksniai. Šiuolaikiniai paaugliai patiria didesnį spaudimą būti vertinamais – tiek gyvai, tiek socialiniuose tinkluose. Nuolatinis lyginimasis ir baimė suklysti stiprina jausmą, kad „visi stebi ir kritikuoja“.

  Žmogus, vardu Nerimas ateina tyliai, nekviečiamas. Jis atsistoja šalia ir būna kartu su tavimi, padeda tau pasiruošti svarbiems įvykiams. Kartais jis užsibūna ilgiau, nei norėtum, bet jo tikslas nėra pakenkti – jis nori, kad atkreiptum dėmesį į tai, kas tau svarbu.

  Kai išmoksti jį priimti, supranti, kad jis nėra priešas. Jis ateina tada, kai reikia sustoti, pagalvoti ar pasiruošti. O kai darbą atliko – pasitraukia.

  Nerimas visada gali sugrįžti, bet tu jau žinai: jis ne tam, kad tave įkalintų.

Šaltiniai:

Owens, M., Stevenson, J., Norgate, R. & Hadwin, J. A. (2008). Processing efficiency theory in children: working memory as a mediator between trait anxiety and academic performance. Anxiety Stress Coping, 21(4).

Beesdo, K., Knappe, S. & Pine, D. S. (2009). Anxiety and Anxiety Disorders in Children and Adolescents: Developmental Issues and Implications for DSM-V. Psychiatric Clinics of North America, 32(3), 483–524.

Putwain, D. W., Wal, J. J. & Alphen, T. (2023). Academic Buoyancy: Overcoming Test Anxiety and Setbacks. Journal of Intelligence, 11(3).

Hatzinger, M., Brand, S., Perren, S., von Wyl, A., Stadelmann, S., & Holsboer-Trachsler, E. (2007). Hypothalamic–pituitary–adrenocortical (HPA) activity in kindergarten children: importance of gender and associations with behavioral/emotional difficulties. Journal of Psychiatric Research, 41(10), 861–870.