Tamsos baimė

Kartais vaikai bijo tamsos nuo pat mažumės. O kartais – visai netikėtai, tam tikru metu, baimė tarsi atsiranda iš niekur. Jie nebenori likti vieni kambaryje, prašo palikti šviesą, glaudžiasi prie tėvų. Tėvai stebisi – juk nieko baisaus neįvyko, iš kur tokia baimė?

Tačiau vaikų galvose tamsa nėra tik šviesos trūkumas. Ji – vieta, kur vaizduotė tampa galingesnė už logiką, o šešėliai įgauna formą. Kartais tai – natūralus raidos etapas, o kartais – atspindys vidinio nerimo, nesaugumo ar įtampų, kurias vaikas negali įvardyti žodžiais.

Kai tamsa pradeda bauginti

Kai kurie vaikai atrodo, lyg tamsos būtų bijoję „nuo pat gimimo“ – vos pritemus ima verkti, nerimauja, sunkiau užmiega. Tokiu atveju tamsos baimės šaknys dažnai slypi vaiko temperamente ir sensorikoje – jautresni kūdikiai intensyviau reaguoja į šviesos ir garsų pokyčius, todėl tamsa jiems gali atrodyti kaip pavojus, o ne ramybė.

Tamsos baimė dažniausiai išryškėja apie 3–6 gyvenimo metus – tuo metu, kai vaiko vaizduotė tampa itin aktyvi, o ribos tarp fantazijos ir realybės dar nėra aiškiai atskirtos. Šešėliai ant sienos gali atrodyti kaip gyvi padarai, o triukšmas iš kito kambario – kaip kažkas, kas slepiasi tamsoje. Tai natūralus raidos etapas: mažyliai mokosi suvokti pasaulį, o tamsa – vieta, kur ne viskas matoma ir suprantama.

Vaikų tamsos baimė neretai susijusi ir su atsiskyrimo nuo tėvų nerimu – kai vaikas lieka vienas savo kambaryje, išsiskyrimo patirtis sustiprina įsivaizduojamą pavojų. Tokiais atvejais tamsa tampa ne tik fizinės šviesos stoka, bet ir emocinio saugumo trūkumo simboliu. Kai kurie vaikai pradeda bijoti tamsos po stipresnių emocinių išgyvenimų – ligos, konflikto, netikėto išgąsčio ar pokyčių šeimoje.

Trumpai tariant, tamsos baimė nėra silpnumo ženklas. Ji – signalas, kad vaikas pradeda mąstyti plačiau, matyti pasaulį ne tik akimis, bet ir vaizduote. O tėvų užduotis šiuo laikotarpiu – padėti jam suprasti, kad tamsa gali būti ne priešininkas, o tiesiog pasaulio dalis, kurią galima pažinti ir pamažu prijaukinti.

Prieš užmigdama Laura prisimena – savo mylimiausią zuikį Robį ji paliko svetainėje. Šoko iš lovos ir sušuko mamai:
– Aš tik pasiimsiu Robį!

Koridorius pasitiko ją tyla. Šviesa iš miegamojo jau nebesiekė durų – viskas aplink pasikeitė. Baldų kontūrai išnyko, o vietoj jų atsirado kažkas kito: didelis tamsos miestas. Ant sienos pasilenkusi kabojo paltų armija, kurią Laura matė kasdien, bet dabar ji atrodė lyg sustingę žmonės. Vienas šešėlis sujudėjo – ar tikrai? Gal čia Robis? Gal vėjas?

Ji sustingo, širdis ėmė plakti greičiau. Mintyse ėmė kurtis istorijos ir vaizdai: „O jei ten monstras? O jei jis laukia, kol aš ateisiu?“ Laura nesiartino. Žvilgtelėjo atgal į šviesų kambarį – ten saugu, ten mama. Bet Robis... Jis vis dar ten, ant sofos. Gal jam nesaugu?

Ir tada mama tyliai pasakė:
– Laura, viskas gerai. Jei nori, eikime kartu.

Mamos balsas – kaip mažytė švieselė, prasiskverbianti į šešėlius.
Laura įkvėpė. Ištiesė mamai ranką ir žengė žingsnį į priekį.

Tamsa liko ta pati – tyli, paslaptinga, bet einant kartu su mama jau nebebaisi. Priėjus svetainę Laura tyliai pasakė:
– Aš pati.

Mama padrąsino dukrą šypsena. Nes kai drąsos užtenka pačiam žengti žingsnį, šešėliai ima keistis.

Svetimas tamsos pasaulis

Kaip suaugusieji netyčia maitina tamsos baimę

Kartais tėvai, norėdami padėti vaikui, netyčia sustiprina jo baimę. Kai sakome: „Gerai, einu su tavim, nes ten baisu“, pabrėždami riziką, arba paliekame šviesą visai nakčiai, kad nebijotum, mes perduodame žinutę: tamsa iš tiesų pavojinga. Vaikas mokosi – jei reikia šviesos ar tėvų buvimo, vadinasi, vienas jis nesaugus. Taip formuojasi vadinamasis išmoktos baimės mechanizmas – kai tam tikra aplinka ar situacija (šiuo atveju, tamsa) susiejama su grėsme ar diskomfortu, nors realaus pavojaus nėra.

Vaikai stebi, kaip tėvai reaguoja į aplinką, ir per tai mokosi baimės bei saugumo signalų ir įveikos būdų. Jei suaugusieji reaguoja ramiai – vaikas mokosi, kad tamsa yra neutrali, nepavojinga. Bet jei tėvų balse girdisi nerimas, ar jų elgesys perteikia vengimą („neik ten, baisu“), vaiko smegenys įsimena tai kaip grėsmės ženklą ir išmoksta aklai vengti to, kas kelia baimę.

Svarbu, kad tėvai parodytų pavyzdį: būtų šalia, bet neišimtų vaiko iš situacijos. Kai švelniai padrąsiname („Tu gali, aš šalia“), padedame jam išmokti saugumo, o ne tik „nebijoti“. Baimės įveika nėra tamsos pašalinimas – tai naujas išmokimas, kad joje vis tiek galima jaustis saugiai.

Kaip padėti priimti tamsą?

• Suteikti saugumo jausmą. Vaikui labiausiai reikia ne pažadų, kad „nieko blogo nebus“, o jūsų buvimo šalia – ramios laikysenos, balso tono, akių kontakto. Kai tėvas ar mama išlieka ramūs, vaiko nervų sistema pasiskolina tą ramybę ir pamažu išmoksta ją generuoti pati.

• Leisti baimei egzistuoti. Nesistenkite jos nuneigti ar drausti („nebūk juokingas“, „tu jau per didelis“). Vietoj to pasakykite: „Suprantu, kad tamsa tave gąsdina. Kartais ne tik vaikai, bet ir suaugę nesijaučia jaukiai tamsoje.“ Toks priėmimas ne „užaugina“ baimę, o ją normalizuoja – ji tampa patirtimi, o ne gėdos ženklu.

• Tamsą jaukintis po truputį. Pavyzdžiui: kelias minutes pasėdėti pritemdytoje šviesoje, klausantis pasakos ar žaidžiant. Kitą vakarą – šviesą pritemdyti dar labiau. Tai vadinama laipsniška ekspozicija: mažais žingsniais smegenys išmoksta, kad tamsa = saugu.

• Kurti istorijas. Vaikams padeda, kai tamsa tampa ne priešas, o istorijos veikėjas. Galite kartu sukurti pasaką: „Kai išjungiame šviesą, šešėliai išeina pasivaikščioti ir ilsisi po dienos triukšmo.“ Vaizduotė, kuri kūrė baimę, dabar panaudojama saugumui kurti.

• Leisti pačiam kurti taisykles. Vietoj nuolatinės šviesos naktį leiskite vaikui pačiam nuspręsti, kur šviesa bus – mažytė lempa, žibintuvėlis, „šviesos sargas“. Kontrolės pojūtis mažina baimę, nes vaikas jaučiasi galintis veikti.

• Pastebėti drąsos akimirkas. „Mačiau, kad šiandien įėjai į kambarį be šviesos – tau pavyko!“ Tokie žodžiai vaiką motyvuoja.

• Rūpintis bendru emociniu klimatu. Tamsos baimė dažniau išryškėja, kai vaikas gyvena įtampos, nerimo ar pokyčių laikotarpiu. Kartais tamsa – tik nesaugumo simbolis. 

Prieš užmigdama Laura prisimena – savo mylimiausią zuikį Robį ji paliko svetainėje.
– Aš tik pasiimsiu Robį! – sušunka ir iššoka iš lovos.

Koridorius tamsus. Laura stabteli tarpduryje. Tamsa lyg tiršta siena, už kurios viskas atrodo kitaip – daiktai pavirsta šešėliais, o tyla – garsu. Ji jau ketina žengti žingsnį, bet mama staiga šūkteli iš kambario:
– Palauk! Ten tamsu, geriau neik viena, dar išsigąsi.

Laura sustingsta. Mama ateina, įjungia šviesą visuose kambariuose, pažvelgia nerimastingai:
– Va, matai, nieko nėra, bet vis tiek geriau vienai nevaikščioti, naktis juk.

Tamsa dingsta, bet kartu išnyksta ir pasitikėjimas. Laura ima galvoti, kad ten tikrai buvo kažkas baisaus – juk mama taip greit įsikišo. Kitą vakarą ji jau neina viena. Prašo mamos eiti kartu, paskui – miegoti šalia, o dar vėliau – palikti šviesą visą naktį.

Tamsa, kuriai tą vakarą buvo įjungta šviesa, niekur nedingo. Ji persikėlė į Laurą – į jos mintis, į laukimą, į tą akimirką, kai mama pasakys: „Ten baisu.“

Gyvas tamsos pasaulis