Savižala

Kartais skausmas neturi žodžių. Jis nesigirdi, nesimato, bet yra – tylus, nuolatinis, spaudžiantis iš vidaus. Kaip šešėlis, krentantis ant sienos: ne pats kūnas, ne pati istorija, o tik atspindys to, kas vyksta viduje.

Dirbant su paaugliais, ne kartą teko išgirsti labai paprastą, bet kartu ir sunkiai suvokiamą atsakymą: „Žalojuosi, nes tada viduje skauda mažiau.“ Šie žodžiai dažnai pasakomi ramiai, be dramatizmo – tarsi tai būtų savaime aišku. Tarsi tai vienas iš nedaugelio veikiančių būdų susitvarkyti su tuo, kas vyksta viduje.

Savižala tokiu atveju tampa ne tik elgesiu, bet ir savotiškais „vaistais nuo skausmo“. Ne todėl, kad skauda kūną, o todėl, kad vidinis skausmas tampa per stiprus, per intensyvus, per sunkiai pakeliamas ir niekaip nesuvaldomas. Kai jausmų per daug, kai juose skęsti, kai nėra žodžių ar saugios erdvės juos išreikšti – kūnas kartais tampa ta vieta, kur tas skausmas nusėsta fiziškai.

Iš šalies matome tik veiksmą. Tačiau už jo slypi daug daugiau – neišsakytos emocijos, įtampa, vidinis chaosas, bandymas išgyventi. Ir galbūt svarbiausia čia ne pats elgesys, o tai, ką jis bando pasakyti.

Kas, iš tiesų, yra savižala?

Savižala, literatūroje dar galima rasti terminą nesavižudiška savižala (angl. nonsuicidal self-injury), apibūdinama kaip sąmoningas, socialiai nepriimtinas kūno žalojimas be ketinimo numirti. Tai gali būti pjovimas, deginimas, braižymas, mušimas ar kiti būdai, kuriais žmogus sukelia sau fizinį skausmą.

Svarbu suprasti, kad savižala dažniausiai nėra susijusi su noru nutraukti gyvenimą. Daugeliu atvejų tai yra bandymas su tuo gyvenimu susitvarkyti. Tai būdas išgyventi labai stiprius jausmus, su kuriais tuo metu žmogus neturi kitų veikiančių būdų susidoroti.

Moksliniai tyrimai rodo, kad savižala dažniausiai atlieka emocijų reguliavimo funkciją – padeda sumažinti vidinę įtampą, nerimą, pyktį ar skausmą. Kitaip tariant, fizinis skausmas trumpam gali „nutildyti“ emocinį. Todėl paaugliai atėję pas psichologą dažnai ir sako, jog žalojantis mažiau skauda „viduje“.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad savižala nėra vienkartinis impulsas – dažniau tai tampa pasikartojančiu būdu tvarkytis su sunkumais. Trumpalaikis palengvėjimas sustiprina šį elgesį, todėl laikui bėgant jis gali kartotis vis dažniau.

Nors iš šalies savižala gali atrodyti nesuprantama ar net bauginanti, ją patiriantiems paaugliams tai dažnai yra vienas iš nedaugelio tuo metu sugalvojamų būdų susitvarkyti su vidiniu skausmu. Ir būtent todėl svarbiausia yra ne tik matyti patį elgesį, bet ir suprasti, ką jis reiškia. 

Savižalos būdai

Savižala gali pasireikšti įvairiomis formomis, tačiau svarbu suprasti, kad skiriasi ne tik pats elgesys, bet ir jo funkcija bei intensyvumas. Dažniausiai kalbama apie pasikartojantį, sąmoningą kūno žalojimą, kuris padeda reguliuoti vidinę būseną.

Tarp dažniausiai pasitaikančių savižalos formų yra:

• odos žalojimas (pvz., pjovimas ar braižymas)

• deginimas

• savęs mušimas ar daužymas

• žaizdų draskymas, neleidžiant joms gyti

• stiprus kūno spaudimas ar savęs žalojimas kitais fiziniais veiksmais

Kai kuriais atvejais savižala gali būti ir mažiau akivaizdi iš išorės, pavyzdžiui:

• sąmoningas savęs baudimas ar žalojantis elgesys

• pasikartojantys veiksmai, sukeliantys skausmą ar diskomfortą

Svarbu pabrėžti, kad savižala gali būti skirtingo intensyvumo – nuo pavienių epizodų iki dažnai pasikartojančio elgesio. Taip pat skiriasi ir jos matomumas: kai kurios formos yra lengvai pastebimos, kitos – ilgą laiką lieka nepastebėtos. Tačiau nepriklausomai nuo formos, savižala dažniausiai kalba ne apie kūną, o apie emocinį skausmą, kuris tampa nebepakeliamas. 

Kodėl paaugliai žaloja save?

Savižala retai atsiranda „be priežasties“. Dažniausiai už jos slypi ne vienas konkretus įvykis, o ilgą laiką besikaupiantis vidinis skausmas, įtampa ar sunkiai pakeliamos emocijos.

Paauglystė pati savaime yra intensyvus laikotarpis – keičiasi kūnas, tarpasmeniniai santykiai, savęs suvokimas, didėja jautrumas aplinkai ir kitų vertinimui. Tačiau kai kuriems jauniems žmonėms emocijos tampa tokios stiprios, kad jie neberanda būdų kaip jas išbūti ar reguliuoti.

Vieni paaugliai savižalą apibūdina kaip būdą „išleisti“ vidinę įtampą. Kiti – kaip galimybę bent trumpam prislopinti emocinį skausmą. Kartais fizinis skausmas tampa lengviau pakeliamas nei tai, kas vyksta viduje. 

Kai kuriais atvejais savižala padeda trumpam susigrąžinti kontrolės jausmą. Ypač tada, kai gyvenime vyrauja chaosas, nestabilumas ar stiprus emocinis nesaugumas. Kiti paaugliai pasakoja apie vidinę tuštumą ar nejautrą – savižala tokiu atveju tampa bandymu „kažką pajusti“.

Svarbu suprasti, kad savižalą dažniausiai nelemia viena problema ar pavienis jausmas. Už jos gali slypėti:

• patyčios

• vienišumas

• sunkumai šeimoje

• emocinis jautrumas

• depresija, nerimas

• trauminės patirtys

• emocijų savireguliacijos problemos

Ir nors iš šalies gali atrodyti, kad savižala atsirado staiga, dažniausiai vidinis sunkumas kaupiasi ilgą laiką.

Kodėl savižala „veikia"?

Vienas sudėtingiausių dalykų kalbant apie savižalą yra tai, kad ji iš tiesų gali trumpam padėti pasijusti geriau. Būtent todėl šis elgesys ir kartojasi.

Kai žmogus išgyvena labai stiprų emocinį skausmą, nerimą, įtampą ar vidinį chaosą, jis pradeda ieškoti būdo tą būseną sumažinti. Savižalos metu fizinis skausmas trumpam gali nukreipti dėmesį nuo emocinio skausmo. Kai kuriems paaugliams tai tampa tarsi momentiniu „atsijungimu“ nuo vidinės perkrovos.

Moksliniai tyrimai rodo, kad savižala dažnai susijusi su emocijų reguliavimo sunkumais ir vadinamuoju emocinio vengimo mechanizmu – bandymu bet kokia kaina sumažinti nepakeliamą vidinę būseną.

Prie trumpalaikio palengvėjimo prisideda ir biologiniai procesai. Patiriant fizinį skausmą organizmas išskiria endogeninius opioidus bei endorfinus – medžiagas, kurios trumpam sumažina skausmo pojūtį ir įtampą. Dėl to po savižalos kai kurie paaugliai apibūdina trumpą palengvėjimo, ramybės ar net nejautros jausmą.

Tačiau problema slypi tame, kad šis palengvėjimas trunka neilgai. Gyvenimo sunkumai niekur nedingsta, sunkios emocijos taip pat, todėl po kurio laiko įtampa grįžta – kartais dar stipresnė, lydima kaltės, gėdos ar beviltiškumo jausmo. Tuomet savižala gali vėl pasirodyti kaip greičiausias būdas sumažinti vidinį skausmą.

Ir būtent čia formuojasi uždaras ratas: kuo dažniau savižala naudojama emocijoms reguliuoti, tuo sunkiau atrasti kitus būdus susitvarkyti su jausmais. Smegenys pradeda „išmokti“, kad būtent šis elgesys suteikia greičiausią palengvėjimą.

Didelė problema yra tame, kad savižala veikia tik trumpam ir ilgainiui stiprina sunkumo jausmą bei neleidžia išmokti saugesnių emocijų reguliavimo būdų.

Ką dažniausiai neteisingai supranta suaugusieji?

Kalbant apie savižalą, vis dar egzistuoja daug klaidingų įsitikinimų, kurie gali trukdyti ne tik suprasti paauglį, bet ir laiku jam suteikti pagalbą.

Vienas dažniausių mitų – kad savižala yra tiesiog dėmesio siekimas ar manipuliacija. Nors savo praktikoje tikrai esu girdėjus ir iš pačių paauglių, kad žalojosi, nes norėjo, kad tėvai ar draugai atkreiptų į juos dėmesį, tačiau dauguma save žalojančių paauglių savo elgesį slepia: dengia randus drabužiais, vengia klausimų, jaučia gėdą ir baimę būti nesuprasti. Jei tai ir daroma dėl dėmesio, tai labiau kaip pagalbos šauksmas nei tuščias noras būti dėmesio centre. Vis dėlto, tyrimai rodo, kad savižala visgi dažniausiai susijusi ne su noru atkreipti dėmesį, o su bandymu reguliuoti labai stiprias emocijas ir vidinį skausmą.

Taip pat dažnai manoma, kad jei paauglys juokiasi, bendrauja, mokosi ar atrodo „normaliai“, vadinasi, sunkumai nėra rimti. Tačiau emocinis skausmas ne visada matomas iš išorės. Daugelis paauglių ilgą laiką funkcionuoja tarsi „įprastai“, nors viduje išgyvena stiprią įtampą, vienišumą ar savęs nuvertinimą.

Kitas klaidingas įsitikinimas – kad užtenka tiesiog uždrausti savižalą ir ji baigsis. Tėvai kartais patys manipuliuoja („tu negali taip daryti, nes mane skaudini“) ar net pyksta už tokį elgesį, tačiau savižala dažniausiai nėra pagrindinė problema, o būdas su ja tvarkytis. Todėl vien elgesio kontrolė, neieškant priežasčių, retai duoda ilgalaikį pokytį.

Kartais suaugusieji bijo apie savižalą kalbėti tiesiogiai, manydami, kad tai gali „paskatinti“ tokį elgesį. Tačiau moksliniai tyrimai rodo priešingai – atviras, ramus ir nevertinantis pokalbis gali sumažinti vienišumo jausmą bei padėti paaugliui kreiptis pagalbos.

Ir galbūt vienas svarbiausių dalykų – suprasti, kad už savižalos dažniausiai slypi ne noras manipuliuoti ar šokiruoti, o žmogus, kuris tuo metu nebeturi kitų būdų susitvarkyti su savo skausmu.

Ar savižala reiškia norą nusižudyti?

Svarbu suprasti, kad savižala ir bandymas nusižudyti nėra tas pats. Dažniausiai savižala nėra susijusi su noru mirti – priešingai, daugeliui paauglių tai tampa būdu sumažinti vidinį skausmą ir išgyventi sunkias emocijas.

Tačiau tai nereiškia, kad savižala yra „nepavojinga“. Tyrimai rodo, kad save žalojantys paaugliai turi didesnę suicidinių minčių ir bandymų riziką ateityje. Todėl į savižalą svarbu žiūrėti rimtai – ne kaip į „paauglišką etapą“, o kaip į signalą, jog žmogui šiuo metu yra labai sunku.

Svarbiausia čia ne spėlioti, „ar jis tikrai nori mirti“, o matyti, kad už savižalos slypi skausmas, kuriam reikia pagalbos ir supratimo. Taip pat svarbu nenumoti ranka ir negalvoti: „jei žalojasi - tai tikrai nenusižudys".

Kaip pastebėti ir kada kreiptis pagalbos?

Savižala ne visada yra akivaizdi. Kai kurie paaugliai ilgą laiką ją slepia – dėvi ilgomis rankovėmis net šiltu oru, vengia persirenginėti prie kitų, slepia randus ar žaizdas. Tačiau dažnai keičiasi ne tik išorė, bet ir emocinė būsena: paauglys gali tapti uždaresnis, dirglesnis, atsiriboti nuo artimųjų, dažniau kalbėti apie beviltiškumą ar savęs nuvertinimą.

Pagalbos verta ieškoti visada, kai kyla įtarimas, jog paauglys save žaloja ar nebesusitvarko su emociniais sunkumais vienas. Nebūtina laukti „kol bus labai blogai“. Ankstyvas pastebėjimas ir pagalba gali padėti užkirsti kelią sunkumų stiprėjimui.

Pirmiausia galima kreiptis į:

• psichologą

• vaikų ir paauglių psichiatrą

• mokyklos psichologą

Svarbiausia – nelikti vieniems su tuo, kas vyksta. Kartais pirmas žingsnis pagalbos link prasideda tiesiog nuo atviro ir saugaus pokalbio.

Nock, M. K., & Favazza, A. R. (2009). Nonsuicidal self-injury: Definition and classification. In M. K. Nock (Ed.), Understanding nonsuicidal self-injury: Origins, assessment, and treatment, 9–18.

National Institute for Health and Care Excellence. (2022). Self-harm: Assessment, management and preventing recurrence (NICE guideline NG225).

Thomas, D., & Bonnaire, C. (2023). Non-suicidal self-injury and emotional dysregulation in male and female young adults: A qualitative study. Journal of the Korean Academy of Child and Adolescent Psychiatry, 34(3), 159–168.

Yan, H., & Yue, W. (2023). Risk factors, theoretical models, and biological mechanisms of nonsuicidal self-injury: A brief review. (2), 112–120.